Baigiasi jubiliejiniai, 25-ieji Pagėgių savivaldybės metai. Ta proga prisiminkime gramatiką ir žodžio jubiliejus vartojimo subtilybes.

Šiuolaikiniam europiečiui jubiliejus – tai pirmiausia šventė, kokio nors privataus ar bendruomeninio įvykio metinių minėjimas. Minėjimo šventiškumą lyg ir liudytų paties žodžio etimologija: jubilare (lot.) – „šaukti, palydėti džiaugsmo šūksniais; džiugiai giedoti šlovinant“. Tačiau labiau pasigilinus paaiškėja, kad jei tai ir šventė, tai anaiptol ne europietiškos kilmės, mat jubilare kildinamas iš hebrajų yōbhēl – „avinas; avino ragas, trimitas iš avino rago“, ir šios šventės šaknys – religinės: jubileus – tai Mozės įsakymo viešos iškilmės, švenčiamos kas 50 metų. XIII a. jubileus reiškė Mozės įsakymo viešas iškilmes, švenčiamas kas 50 metų, o jų metu būdavo atleidžiamos visos skolos ir kaltės.

Nuo XIV a. ši religinė šventė imama praktikuoti ir pasaulietiniame kontekste: jubilé – šventė, švenčiama praėjus 50 metų tarnybos ar kurios nors profesijos; asmens 50-mečio gimimo diena. Galiausiai dabar Vakaruose jubiliejus reiškia bet kokių socialine sutartimi įsteigtų funkcijų – valdžios paėmimo, profesinės veiklos, santuokos – atlikimo 50-ųjų metinių šventę, o kartais – asmens gimimo įvykio šventę.

Tarptautinis žodis jubiliatas yra ne penkiaskiemenis, o keturskiemenis, todėl tariama [ju-bi-lẽ·-tas], neterpiant –j-, nes raidė i skiemenyje -lia- yra ne balsis, o minkštumo ženklas.

Lietuviškas jubiliato atitikmuo – sukaktuvininkas, tačiau tiksliau būtų jubiliatu vadinti ne bet kokį sukaktuvininką, nes žodžiu jubiliejus vadinama ne bet kokia, o svarbi sukaktis. Krikščioniškoje tradicijoje jubiliejiniai metai minimi kas 50 metų, 25 metus. 

Parengta pagal Nijolės Keršytės straipsnį „Jubiliejus tarp mitinio ir istorinio laiko“ ir VLKK Konsultacijų banko informaciją.