Siūlome trumpą istoriją apie lietuvių kilmės Amerikos pilietį, kurio istorinio skrydžio per Atlantą 90-ąsias metines minėsime Pagėgiuose rugsėjo 19-ąją.

1907 m. birželio 20 d. Čikagoje, JAV gimė Feliksas Vaitkus (angl. Felix Waitkus, mirė 1956 m.) – lietuvių kilmės JAV lakūnas. Jo tėvas kilęs iš Šiaulių krašto, Lukošaičių kaimo netoli Gruzdžių. Motina Marija Stankevičiūtė gimusi Žagarėje.

1935 m. rugsėjo 21–22 d. lėktuvu Lituanica II (Lockheed L-5B Vega) F. Vaitkus perskrido Atlanto vandenyną.

1928 m. Čikagos universitete baigęs filosofijos ir verslo administravimo studijas, įstojo į JAV kariuomenę. 1929 m. pasiųstas į Aviacijos mokyklą. Skraidė bombonešiais, naikintuvais, žvalgybiniais lėktuvais. 1930 m. birželio 23 d. baigęs mokyklą gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį paskirtas į 1-ąją naikintuvų grupę. 1931 m. mažinant kariuomenę išleistas į atsargą. Dirbo instruktoriumi Aviacijos mokykloje, vežiojo keleivius trimotoriu „Ford” lėktuvu. Turėjo transporto piloto (Nr. 15057) ir aviamechaniko licencijas.

Vaitkus pasiryžo pakartoti anksčiau buvusį Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį iš Niujorko į Kauną. 1935 metų gegužės pabaigoje lėktuvas jau buvo paruoštas skrydžiui. Tačiau tą vasarą oro sąlygos skrydžiams per Atlantą buvo itin blogos: audrų ciklonai, priešpriešiniai vėjai, rūkai… Teko laukti tris mėnesius, kol meteorologinė tarnyba pranešė, kad virš Atlanto oro sąlygos yra vidutiniškos ir per artimiausias 24 valandas per daug nesikeis. Tad 1935 metų rugsėjo 21 dieną 6.45 val. iš Niujorko „Floyd Bennet Field“ aerodromo „Lituanica II“ pakilo skrydžiui per Atlantą į laikinąją Lietuvos sostinę.

Priartėjęs prie Airijos krantų pilotas pastebėjo, kad kuro siurblys leidžia benziną, tad paaiškėjo, kad, nepasipildžius kuro, Kauno pasiekti nepavyks. Teko ieškoti, kur nusileisti. Tam tinkama vieta pasitaikė Airijoje, Balinrobo rajone. Ten pilotas, nusižiūrėjęs pievą, kurioje ganėsi keli arkliai. Motoro burzgesys gyvulius nubaidė ir lakūnas mėgino nutupdyti savo lėktuvą. Jis ketino čia sutvarkyti siurblį ir, pasipildęs degalų, geresniu oru toliau tęsti kelionę į Lietuvą. Tačiau vėjo gūsis besileidžiantį lėktuvą bloškė į šoną. Dešinysis sparnas užkabino žemę ir lėktuvą ėmė sukti. Nuo smūgio nulūžo sparno galas, buvo palaužta važiuoklė ir propeleris. Vis dėlto pilotas liko sveikas ir gyvas.

Per 21 valandą 30 minučių F. Vaitkus nuskrido 5 100 kilometrų. Iki tol skrisdami po vieną Atlantą buvo įveikę tik penki lakūnai – 1927 metais Charlesas Lindberghas, 1932 metais Amelia Earhart, 1933 metais – Willy Postas, 1933 metais – Jimmy Matternas ir 1933 metais – Jamesas Mollisonas

Nors tąkart ir nepavyko pasiekti skrydžio tikslo, tačiau į Lietuvą didvyris atvyko traukiniu ir pirmąją savo pėdą Lietuvos žemėje Feliksas Vaitkus padėjo būtent Pagėgių geležinkelio stotyje, kur jį pasitiko Mažosios Lietuvos šviesuolis Martynas Jankus, krašto inteligentija, miestelio gyventojai. Pagėgiuose sustojimas tęsėsi apie pusvalandį, iš čia lakūnas tęsė kelionę į Klaipėdą, iš kur karo aviacijos lėktuvu buvo atskraidintas į Kauną. Kaune lakūnas susitiko su Respublikos Prezidentu, Vyriausybės nariais, dalyvavo susitikimuose su karo aviacijos, Lietuvos aeroklubo lakūnais, visuomenės atstovais, aplankė savo tėvų gimtines.

Grįžęs į Ameriką F. Vaitkus studijavo aeronautiką Viskonsino universitete. Kilus karui, nuo 1940 m. lapkričio 25 d. iki 1946 m. balandžio 11 d. tarnavo JAV karinėse oro pajėgose. Buvo „Boeing” gamyklos vyriausiasis lakūnas bandytojas, dalyvavo išbandant bombonešius B-17 ir B-29. 1941 m. jam suteiktas kapitono laipsnis, 1943 m. – majoro ir 1946 m. – pulkininko leitenanto laipsnis. Kilus Korėjos karui, 1951 m. vėl pašauktas į karinę tarnybą, priklausė „Norton” aviacijos bazei. 1955 m. pasiųstas į Vokietiją, kur „Lindsei” aviacijos bazėje ėjo JAV oro pajėgų Europoje aprūpinimo viršininko pareigas.

Feliksas Vaitkus apdovanotas Garbės ženklu „Plieno Sparnai” (1935 10 11); Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu (1935); Skautų Svastikos ordinu (1935); Lietuvos aeroklubo garbės narys (nuo 1935).

Nors ir Amerikos pilietis, Feliksas Vaitkus, save laikė lietuviu, skyrė gražius žodžius savo tėvų žemei. Apie tai kitame straipsnelyje.